D. Budreikaitė: Ką duos naujas lengvųjų automobilių mokestis?

Mokesčių didinimas ir naujų mokesčių įvedimas tampa mūsų kasdienybe. Vėl prabilome apie automobilių mokesčio įvedimą, tikėdamiesi didelių pajamų biudžetui.

Kokius mokesčius moka Europos Sąjungos (ES) valstybių narių lengvųjų automobilių savininkai? Ar mokesčiai atlieka ES vidaus rinkos konsolidavimo funkciją, laisvo asmenų judėjimo galimybes, įtakoja aplinkos taršą? Ar dalis mokesčių yra tik biudžeto pajamų šaltinis su nežinoma jų panaudojimo politika ir sritimis? Nėra vienareikšmio atsakymo.Visos 27 ES valstybės taiko skirtingą lengvųjų atomobilių apmokestinimo tvarką, rodiklius ir mokesčių dydžius.

Europos Parlamentas 2006 metais pritarė Tarybos direktyvos dėl lengviesiems automobiliams taikomų mokesčių pasiūlymui (KOM(2005)0261-C6-0272/2005-2005/0130(CNS)). Pasiūlymas siekia dviejų tikslų: pirma, pagerinti vidaus rinkos veikimą, laisvę judėti ir išvengti dvigubo apmokestinimo per 10 metų (iki 2016m) panaikinant valstybėse, kuriose egzistuoja, registracijos mokestį ir antra, įgyvendinti Bendrijos strategiją, skirtą sumažinti lengvųjų automobilių CO2 išmetimus, siekiant, kad valstybės iki 2010 metų 50 procentų lengvųjų automobilių mokesčių sietų su CO2 taršos sumažinimu. Siekiama suformuoti bendrą visos ES lengvųjų automobilių apmokestinimo pagrindą, neįvedant naujų mokesčių ir nesuvienodinant esamų.

Svarbiausias mokestis, kuriam skirta Tarybos direktyva, yra lengvojo automobilio registracijos mokestis. Europos komisijos duomenimis šis mokestis siekia nuo 0 iki 180 procentų automobilio kainos prieš apmokestinimą (1999m. nuo 267 eurų iki 15659 eurų) ir jį taiko dauguma valstybių . Metinius automobilių naudojimo mokesčius (1999m. nuo 30 eurų iki 463 eurų už automobilį) taiko 21 valstybė. Be registracijos mokesčio ir metinio automobilių naudojimo mokesčio, yra kitų mokesčių bei rinkliavų: pridėtinės vertės mokestis, registravimo rinkliava, kuro mokestis, draudimo mokestis, mokestis už kelių naudojimą, vinjetės ir kt.

Automobilių savininkai, norėdami sutaupyti, registruoja automobilius ten, kur tai mažiau kainuoja, tačiau jei vairuotojas nutaria perkelti transporto priemonę į kitą šalį, jis vėl turi mokėti registracijos mokestį. Be mokesčių, dar būtina pereiti sudėtingas administracines procedūras. Todėl registracijos mokesčio panaikinimas palengvins vidaus rinkos veikimą ir skaidrumą. Lietuva tokio mokesčio netaiko, todėl Lietuvos svarbiausias uždavinys bus mokesčius suderinti su CO2 tarša, ją mažinant. Lietuvos vairuotojai turės vis mažiau galimybių naudoti aplinką labai teršiančius automobilius.

Kadangi 28 proc. viso CO2 kiekio išmetama iš transporto priemonių, iš jų 84 proc. išmeta kelių transportas ir 50 proc. šios dalies tenka lengviesiems automobiliams, Direktyvoje pateikiamos lengviesiems automobiliams taikomo mokesčio, kurio dydis nustatomas atsižvelgiant į šių automobilių išmetamų teršalų kiekį, taisyklės. Tos taisyklės galios ateityje ir Lietuvai. Pati direktyva užprogramuoja ES automobilių rinkos atnaujinimą naujais, mažiau taršias technologijas turinčiais automobiliais. Naujų mokesčių įvedimas, nesiejant su CO2 tarša, neturi rimto pagrindimo ir neatitinka Bendrijos politikos dvasios.
Pagal 2003m. spalio 27d. Tarybos direktyvą 2003/96/EB dėl energetikos produktų ir elektros apmokestinimo restruktūrizavimo, Lietuvoje nuo 2008m. sausio 1d. iki 2011m. sausio 1d. kurui naudojamo bešvinio benzino apmokestinimo lygis gali būti ne mažesnis nei 323 eurai (1115 litų) (ES – 359 eurai), o faktiškai yra 1500 litų, t.y. 21 procentu didesnis. Benzinui su švino priemaišomis ES minimalus akcizas yra 421 euras, Lietuva taiko 2000 litų (579 eurai), t.y. 37 procentais didesnį kcizo mokestį. Didesnis nei ES reikalaujamas akcizas yra pajamos, kurias sumoka taip pat ir senų, daug kuro naudojančių automobilių savininkai, tuo pačiu iš dalies kompensuodami ir didesnę taršą.
Lūkesčiai, kad „žaliasis“ automobilių mokestis paskatins Lietuvos gyventojus senus automobilius pakeisti į naujus, mažiau taršius, o gal net ekologiškus, kol kas nerealūs. Vidutinis Lietuvos automobilių amžius -14 metų. Net 85 proc. automobilių yra senesni nei 10 metų. Jei galėtų, žmonės ir be „žaliojo“ mokesčio pirktų naujus automobilius. O nauji mokesčiai atitolina tokias galimybes.

dr. Danutė Budreikaitė
20010 06 09

http://www.lrytas.lt/-12762590801274298899-k%C4%85-duos-naujas-lengv%C5%B3j%C5%B3-automobili%C5%B3-mokestis.html

http://www.vtv.lt/naujienos/politikos-komentarai/d.-budreikaite-ka-duos-naujas-lengvuju-automobiliu-moke.html

Pasaulio finansų ir ekonominė krizė kai kuriose šalyse traukiasi labai iš lėto, kai kuriose dar gilėja. Jokiame vadovėlyje nėra receptų rinkinio ar formulės, į kurią sudėję reikiamus skaičius gautume pasiūlymą, ką daryti, kad kad krizė būtų jau praeitis. Daug kas priklauso nuo šalių valstybių vykdomos finansinės ir ekonominės politikos.

Sukritikuoti šalies įvairių politinių partijų ar asmenų teikiamus pasiūlymus nėra sunku. Pasistenkime rasti racionalų gūdą kiekviename ir juo pasinaudokime. Gal kiek Lietuvai galėtų padėti euras ?

Spalio mėn. Baltijos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje lankėsi Europos parlamento Liberalų ir demokratų aljanso Europai frakcijos pirmininkas Guy Verhofstadt, pateikęs frakcijos siūlomą antikrizinės paramos planą mūsų trims šalims. Plane siūloma eilė priemonių – suteikti didesnių Europos centrinio banko garantijų paskoloms, denominuotoms nacionaline valiuta (ne euro zonos narėms), Europos investicijų bankui suteikti 2009-2011 metams lengvatinį sklinimąsi mažoms ir vidutinėms įmonėms ir kitos priemonės.

Iš tų kitų priemonių norėčiau atkreipti dėmesį į pasiūlymą leisti lygiagrečiai su litu kaip teisėtą mokėjimo priemonę naudoti eurą. Tai leisų sumažinti monetarinį ir finansinį nestabilumą bei suteiktų saugumo pasirengimo euro įvedimui laikotarpyje. Be abejo, euro naudojimas mokėjimas turėtų įtakos bankų palūkanų normoms, kurios dabar litams ir eurams skiriasi kelis kartus lito nenaudai. Euro naudojimas mokėjimams sustiprintų pasitikėjimą visa Lietuvos finansine sistema.

Pagal Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymą (Nr. I-202, aktuali redakcija nuo 2008.06.21) užsienio valiuta gali būti naudojama tik šalių susitarimu. Eurais leidžiami atsiskaitymai negrynaisis ir grynaisias pinigais. Taigi, pakeitimų daug nereikia.

Europos liberalų pasiūlymą numatoma svarstyti Europos parlamente. Tikiuosi, kad jam bus pritarta. Tačiau kai ką galime pradėti įgyvendinti patys.

http://www.aina.lt/nuomones/komentarai/9233-gal-mums-padetu-euras.html

http://www.vtv.lt/naujienos/politikos-komentarai/d.budreikaite-gal-mums-padetu-euras-12.html

Šį rudenį, rugsėjo 24-25d. Pitsburge renkasi G20 šalys svarstyti pasaulinės finansinės krizės padarinių ir kovos su jais būdų. Tai jau trečias G20 susitikimas , skirtas pasaulinei finansinei ir ekonominei krizei. Pirmasis susitikimas įvyko 2008m. lapkrityje Vašingtone, valstybėje, kurioje prasidėjo pasaulinė krizė ir recesija, antrasis įvyko 2009 balandyje Londone.

Kas tas G20? Dvidešimties Finansų ministrų ir centrinių bankų valdytojų grupė įsisteigė 1999 metais diskutuoti svarbiausius globalios ekonomikos klausimus. Tai neformalus forumas, skatinantis konstruktyvias diskusijas tarp pramoninių (Kanada, JAV, Japonija, Prancūzija ir kt.) bei augančių ekonomikų (Argentina, Brazilija, Kinija, Indonezija ir kt.). Iš Europos Sąjungos narių G20 priklauso Prancūzija, Vokietija, Italija, ir Jungtinė Karalystė.

Po Vašingtono susitikimo 2008 metais buvo susitarta bendradarbiauti 5 srityse: stiprinti skaidrumą ir atskaitomybę, stiprinti pagrįstą reglamentavimą; skatinti finansinių rinkų integralumą, sustiprinti tarptautinį bendradarbiavimą, reformuoti tarptautines finansines institucijas. Uždavinių įgyvendinimui buvos sukurtos 4 darbo grupės: 1) atskaitomybės ir skaidrumo stiprinimas; 2) Tarptautinio bendradarbiavimo ir finsninių rinkų integralumo skatinimas; 3) Tarptautinio valiutos fondo reformavimas; 4) Pasaulio bankas ir daugiašaliai vystomieji bankai.

Jau po Vašingtono susitikimo Europos Komisija parengė Europos ekonomikos gaivinimo planą. Kitos valstybės taip pat pasirengė fiskalinio stimuliavimo, ekonomikos stabilizavimo planus.

2009 pavario susitikime Londone buvo konstatuota, kad pasiteisino viešųjų finansų panaudojimas bankams paremti, tačiau reikia imtis papildomų ekonomikos atstatymo priemonių. Be to, paaiškėjo, kad nežiūrint taikytų veiksmų, ES priimtų teisės aktų finansų srityje (bankų, reitingavimo agentūrų veiklos reglamentavimas, indėlių garantijos), priversti bankus laikytis priimtų taisyklių, pasirodė nėra taip paprasta.

Skandalingai nuskambėjo JAV draudimo bendrovė AIG, Prancūzijos bankų „Natrixis“, „Societe Generale“, „Valeo“, „Chevreux“ elgesys išsimokėti milijonines premijas iš vyriausybių skirtų lėšų verslui finansuoti. Vyriausybės pareikalavo grąžinti išmokėtas premijas.

Apie krizės pabaigą pasaulyje nėra vieningos nuomonės. JAV Federalinio banko pirmininkas B. Brnankė teigia, kad „formaliai žvelgiant recesija jau baigėsi, ekonomika dar kurį laiką bus labai silpna“. TVF vadovas D.Straussas-Kahnas perspėja, kad pavojų kelia įsitikinimas, jog sunkmetis baigėsi. Neįgyvendinta daugelis priimtų sprendimų, finansų krizę lydi ekonominė ir socialinė krizė, kuri dar neparodė visų krizės padarinių.

Europos Parlemente diskutuojant pasirengimą G20 susitikimui Pitsburge Europos komisijos narys J.Almunia pasidžiaugė, kad numatomas euro zonos augimas 0.2 proc. Per trečiąjį 2009m. ketvirtį ir išėjimas iš recesijos metų pabaigoje.
Apklausos rodo, kad daugelio šalių gyventojai nėra tokie optimistai.

G20 susitikime Pitsburge numatoma priimti sprendimą parengti koordinuotą išėjimo iš krizės strategiją ir palaipsniui grįžti prie subalansuotų viešųjų finansų. Svarbūs numatomi klausimai – sprendimai užtikrinantys finansinį stabilumą, bendradarbiavimas tvariam atsigavimui ir vystymuisi. Numatoma nustatyti bankininkų premijų ir atlygio sistemas – tai gera žinia bankams, kurie tvarkosi nepriklausomai, rizikingai ir gauna neproporcingus atlyginimus, o jų klaidas apmoka eiliniai mokesčių mokėtojai.

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F100095

http://www.aina.lt/nuomones/komentarai/7941-g20-darbai-kovojant-su-pasauline-krize.html